Aurimas Švedas. „Matricos nelaisvėje“ (fragmentai)

Genezės matricos variantai, Aurimas Švedas. „Matricos nelaisvėje“ (fragmentai) - medziokliniaiginklai.lt

Aurimas Švedas. „Matricos nelaisvėje“ (fragmentai)

Mūsų amžiuje fantastinė genezės matricos variantai nėra vien nuotykis, vien skrydis į mėnulį ant patrankos sviedinio. Fantastika atsiplėšė nuo ateities technologijų prognozavimo, kosmoso užkariavimo vizijų ar gąsdinimo ateivių invazija. Fantastika nūnai kalba apie mūsų laiką, kai kartais atrodo, kad patys jau gyvename disneilende ar mažų mažiausiai simuliakre. Kas lieka tokioj keblioj situacijoj?

Aurimas Švedas. „Matricos nelaisvėje“ (fragmentai) - medziokliniaiginklai.lt

Skaityti fantastinę literatūrą! Kuri gali tapti patikimesnė realybės liudytoja nei iš medijų duženų rankiojamas takiosios modernybės atspindys —­ tik atspindys, jau nebe visuminis vaizdas.

Grožinė literatūra šiuo atveju leidžia susidaryti patikimesnį rea­lybės vaizdą, nes kūrinio pasaulis, kitaip nei bekraštis internetas, yra bent jau baigtinis. Kai Donaldas Trumpas ant nosies, o Lietuvoje valdžią paėmė nenuspėjama Ramūno Karbauskio naujokų partija, Michelio Houellebecqo pranašaujamas musulmonų atėjimas į valdžią Europoje neatrodo iš piršto laužta beprotiška fantazija, nes jeigu gali Trumpas ir Karbauskis, kodėl tada negali arabas?

Tad pažvelkime į socialinės fantastikos knygas, per metus išėjusias lietuviškai, kurios pasakoja apie rytoj ir genezės matricos variantai atidžiau pažvelgti į dabar. Michel Houellebecq. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. Pernai spalį išėjusią Houellebecqo distopiją perskaitė kas tik galėjo: nuo madingo jaunimo iki universitetų profesūros, gal genezės matricos variantai tautininkai.

Taip galvojau skaitydamas knygą praėjusią žiemą, kai Lenkijoje dar tik buvo prasidėję protestai prieš Jarosławo Kaczyńskio politines sutemas, o už Atlanto tik kaupėsi tamsus Trumpo ciklonas. Dabar manau, kad romane nėra nieko politologiškai nepagrįsto ir netikslaus, nes politinė realybė gali pranokti net lakiausią pakvaišusio prozininko vaizduotę. Stipriausia Houellebecqo teksto meninė savybė, manding, yra tokia figūra, kurią pavadinčiau atitolinimu per abejingumą.

Vienoje scenoje aprašomas akademinės bendruomenės furšetas, kurį sutrikdo netoliese pasigirdę šūviai. Du dėstytojai, lauke laukdami atsitinkant kažką negera, įsijungė savo išmaniuosius ir keistai juos laikė, tarsi burtininko lazdelę, horizontaliai pasuktais ekranais, bet taip nieko ir neįvyko, numanomi teroristai liko užkulisiuose.

Houellebecqas neįveda į pirmą planą mirtininko, o pasiūlo vien nuojautą ir neapibrėžtą situaciją, kurią veikėja Alisė apibendrina konstatuodama: Na, manau, tuo mūsų vakarėlis ir baigsis. Toks tad didžiausias apsnūdusio vakariečio rūpestis — sujauktas paryžietiškos rutinos ritmas lyg per įprastą pasaulinės prekybos tendencijos. Tiesa, m.

Kitur Houellebecqas atitolina per abe­jingumą naudodamas ironiją, kai pasakotojas greitai kintančią ir todėl nepažinią tikrovę bando įvardyti jam artimu ir saugiu žinojimu Knygos pabaigoje autorius dėkoja universiteto profesorei už informaciją apie universitetą, kuriame dėstytojavo pagrindinis romano herojus Fransua.

Matricos nelaisvėje by Aidai - Issuu

Padėka kelia šypseną, nes universiteto aplinką ir atmosferą Houellebecqas pavaizdavo ganėtinai striukai, kaip, beje, ir kitą topografiją — rašytojas aplinkos aprašymuose kitaip nei daug lietuvių autorių neieško dvasinių išgyvenimų, vidinių metamorfozių, reikšmingai bylojančių simbolių. Jis pirmiausia aprašo idėjas, o jo idėja — kad apsnūdusi Europa abejingai krapšto tiksinčią bombą — aštri, iškalbinga, na ir —­ visi sutinka — pranašiška.

turbo parinkčių patarimai

Dave Eggers. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.

Gruodžio 1 d. Jos puslapiuose pasakojama, kaip veikė istorinę tikrovę sovietmečiu simuliuojantys mechanizmai, kokius Lietuvos praeities siužetus ir laikotarpius pastarųjų veikla išdarkė labiausiai, kurie istorikai ideologinio preso smūgių akivaizdoje palūžo, o kurie išdrįso nemeluoti. Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija — suteikia galimybę žengti žingsnį į netolimą, bet prieštaringą, tamsią, kupiną neatsakytų klausimų ir keliančią daug aistrų praeitį.

Šiam amerikiečių genezės matricos variantai nepavyks tapti iškiliu pranašu, nes jis, atidžiai išstudijavęs technologijų genezės matricos variantai ir ją gerokai paaštrinęs, mūsų jau įvykusią tikrovę pasiūlo kaip galimą ateities scenarijų —­ artėjančią socialinių tinklų dik­tatūrą.

Ką gi, variantas. Paslaptys yra melagystės; 2. Dalytis reiškia mylėti; 3. Asmeniška yra vogta. Viešumo prievartos totalitarizmas, į kurį veikėjai metasi savanoriškai, įtikina, bet jis nesužadina juslių, nekelia jausmų, nes, kitaip nei romanas apie Didįjį brolį, Eggerso pasaulis lieka konstatuojamas lyg feisbuko srautas, jis negiliai tepriartėja prie žmogaus prigimties mįslės, būties dilemų. Orwello vaizduojamas veikėjų likimas mus jaudina, o Eggerso sukurtos veikėjos Mėjos išgyvenimų bei pasirinkimų genezė ir baigtis atrodo tokia apgalvota ir dėsninga, kad, sakytum, nieko kito ir negalėjai tikėtis — romano kontekste jau net nesvarbu, ar pagrindinė herojė sukyla prieš sistemą, ar jai pasiduoda.

Susidaro įspūdis, jog tinklinė realybė ir prijungtis yra tokia skurdinanti vaizduotę ir susinanti, kad netgi užkrečia grožinį tekstą, kuris suplokštėja ir neįgauna didesnio egzistencinio krūvio.

Todėl turbūt visiškai natūralu, kad romane literatūriškai tirščiausi tie pasažai, kuriuose Mėja vaizduojama ne tinklinėje ar savo biuro, o natūralioje aplinkoje —­ ištrūkusi pasiplaukioti į įlanką: Akimirką jai pasivaideno, kad ji stovi prie vandens telkinio pačiame mėnulyje ir viskas aplink nudažyta keista, išvirkščia spalvų gama.

Visa, kas žalia, atrodė pilka, o kas melsva —­ švytėjo sidab­ru. Emily St.

John Mandel. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Žadantis daug nuotykio ir atradimo, džiaugsmo ir gėrio, pagal anotacijas ir recenzijas brėžiantis aukštą kartelę ir didelius lūkesčius, bet šito pažado vis dėlto neišpildantis.

O gal, sakykim, aliuzijos į Jėzaus nukryžiavimą?. Lietuviškame leidime užtat pasigesta atidaus korektoriaus. Pažiūrėjus iš aukšto, amerikietės Mandel romane viskas kruopštu ir apgalvota.

Romano kompozicija sutraukytos chronologijos: laiko skalė šokinėja nuo apokalipsės išvakarių iki antrojo dešimtmečio po apokalipsės pabaigos, nuo pagrindinių veikėjų vaikystės iki jų mirties nuo Gruzijos gripo akimirkos. Netgi ištąsytos pasakojimo gijos sąmonėje nesivelia, autorės kūrybiškai surištos į tam tikrą filosofinę potekstę: žlugus civilizacijai, išlikusių individų atmintis išsaugo žmogiškumą ir viltį. Tik viena bėda, kad knygoje postapo­kaliptinis pasaulis yra toks trivialus ir lėkštas, jog skaitytojui vargu ar suspaus širdį dėl vaizduojamo 99,99 proc.

Antanas Kulakauskas Mykolo Romerio universitetas Habil. Proceso raidos lūžių paieškos:  m. Įtampa istorikų bendrijoje XX a. Kuo marksistinė metodologija prisidėjo prie geresnio istorijos pažinimo? Nedrįstu prisiskirti šio mąstytojo mokymo apie amžinas ir nekintamas esybes atstovams, tačiau prieš imdamasis rašyti kokį nors tekstą visuomet laukiu, kol kasdienių įspūdžių, pokalbių nuotrupų, regėtų vaizdų ar perskaitytų frazių koliaže išryškės kokia nors aiški idėja, paskui kurią galėčiau sekti spėliodamas, kur ji mane nuves.

Kai kurie jų pastatyti pagal romanus. Tačiau, kaip pastebi veikėjai, šituose filmuose išlikėlius visuomet puldavę zombiai, todėl Mandel vaizduojamas žlugęs pasaulis atseit dar nėra toks blogas.

Šita veikėjų pastaba apibrėžia pačios romanistės vaizduotės genezės matricos variantai tai arba zombiai, arba kitos įprastos katastrofų apriboti investicinius projektus ir realias pirkimo galimybes klišės, kurias dosniai žarsto protagonistas; tai rūdijančios mašinos kiauromis padangomis arba nebekylantys lėktuvai, žmonėms primenantys skrydžio ilgesį, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad tokie milžiniški aparatai kadaise pakildavo į orą.

Mandel fetišas lėktuvams glumina kaip Karbauskio ambicijos.

genezės matricos variantai

Kiti reliktai ar atsiminimai net kelia juoką, kad ir šitoks praeities fenomeno pasirodymas postapokaliptinėje sąmonėje: Prisimenate šaldytuvus? Aš nieko neprisigalvoju? Romano anotacijose išskiriama žavinga po civilizacijos griuvėsius Keliaujančios Simfonijos trupė, kuri sutiktiems gyventojams atlieka Šekspyrą. Deja, vilionę šekspyrišku klodu fantastiniame kūrinyje tenka įvardyti kaip rinkodaros triuką, nes klasiko intertekstų šiame romane — lyg dietinėje koloje cukraus.

genezės matricos variantai užsidirbti pinigų mokymui

O ir paskui šmėžuoja tik blausūs dramaturgo atšvaitai — Mandel gerokai labiau įsijaučia, vėlgi kaip Holivudo produkcijoje, plačiai aprašydama veikėjų svaidymąsi peiliais ir šaudymą iš lanko. Jis tampa praeities ir niūrios ateities bendru vardikliu, sąsaja tarp abiejų prarastųjų laikų, ganėtinai intriguojančiu kvazidetektyviniu motyvu Mirandos vyras jos genezės matricos variantai grafinį romaną padovanoja karaliaus Lyro dukrelę vaidinusiai mergaitei, kuri po katastrofos saugo kūrinį kaip talismaną, o galiausiai pati atranda antrąją knygos kopiją, kurią skaitė pamišęs pranašas, to paties Mirandos vyro sūnus.

Mirandos, oriai mirštančios nuo gripo tolimosios Malaizijos pakrantėje, charakteris yra bemaž kūrybiškiausiai išplėtotas, jos istorija labiausiai niuansuota. Tačiau moters sutuoktinis trejiems metams, aktorius Arturas, atrodo it nužiūrėtas iš Holivudo paskalų puslapių, kurie vis minimi ir pačiame romane, — toks žmogus be savybių.

Jo laiškai jaunystės draugei apmaudžiai banalūs, o aprašytas šios garsenybės interviu žurnalistui toks ir yra — žurnalistinis, ne literatūrinis. Personažą kiek reabilituoja sentimentalūs ir apokalipsės akivaizdoje pavėluoti pamąstymai apie svetur gyvenančio sūnaus, vėliau tampančio kuoktelėjusiu antžmogiu, ilgesį, ir proziškai turtingiausias frag­mentas romane, kai jis atsimena savo tėviškę — nedidelę Delano salą Genezės matricos variantai genezės matricos variantai.

Turtingas ir daugiasluoksnis salos aprašymo pasažas galėjo suteikti romanui antrąjį kvėpavimą, vis dėlto daugumos tolesnių įvykių ir charakterių plėtotė išliko dvimatė.

Beje, Mandel pati yra kilusi iš salos, todėl galima daryti prielaidą, kad vaizdingiausią romano vietą ji sukūrė rekonstravusi savo pačios atsiminimus — tai būtų dar vienas įrodymas, kokį impulsą kūrybai turi sąmonę pakreipiantys praeities fenomenai. Tačiau autorės sąmonė, akimirksnį paaštrinta praeities, lengvabūdiškai pasiduoda holivudinio bulvaro hegemonijai.